Pasimetę, nežinantys, ką iš tiesų nori ir gali veikti gyvenime bei labai labai užimti – tokie yra šiuolaikiniai vaikai, įsitikinusi šių metų Meilės Lukšienės premijos laureatė, Vilniaus Žemynos gimnazijos biologijos mokytoja Asta Navickaitė.
Jos teigimu, mokytojams, visai kaip mokiniams, dažnai tiesiog trūksta kantrybės, gebėjimo įvertinti ir džiaugtis smulkiais pasiekimais. „Tikiu ir pasitikiu savo mokiniais, laisvė, o ne spaudimas į griežtus rėmus, padeda pasiekti mažų, bet svarbių pergalių“, – sako ji.
Mokykloje dirbate jau beveik dešimtmetį, kas labiausiai krenta į akis, kokius pokyčius pastebite. Ar tiesa, kad dabar vaikai žino, ko nori iš mokytojo labiau nei kada anksčiau?
Juokais sakau, kad šiuolaikiniai vaikai yra tikra biologinė įvairovė. Jie labai individualūs ir įvairūs. O dėl žinojimo, ko nori, tai sakyčiau priešingai – pastebiu, kad daugelis gimnazistų yra pasimetę, besiblaškantys ir tikrai labai užimti. Neformalus ugdymas, popamokinė veikla ir noras viską suspėti iš jų atima labai daug laiko bei jėgų.
Aš pati visada labai džiaugiuosi už vaikus, kurie atranda save ir nebijo pripažinti, kad, pavyzdžiui, nepaisant to, jog augo garsių medikų šeimoje, jis medicinos nestudijuos, nes tai – ne jo kelias. Toks vaikas teikia vilties, kad ir gyvenime susiorientuos, sugebės būti laimingas.
Tačiau sunkiausia, daugiausia pagalbos reikia tiems, kurie nežino, nei ko nori iš gyvenimo, nei ką planuoja veikti. Ir čia mūsų, kaip mokytojų vaidmuo yra didžiulis, – pastebėti, suprasti ir padėti susiorientuoti. Nes tėvai, kaip bebūtų paradoksalu, čia ne visada yra geriausi patarėjai.
Įsiklausyti, pažinti ir suprasti, kur link krypsta vaiko širdis, vienam mokytojui nemenkas iššūkis. Juk mokinys kaip asmenybė atsiskleidžia įvairiose pamokose, mokyklos gyvenime.
Tikrai taip, todėl į pagalbą ateina visa mokyklos bendruomenė, įvairūs mokytojai, klasės auklėtojai. Tarkime mūsų mokykloje glaudžiai bendradarbiauja gamtos mokslų mokytojai, sėdame, kalbamės ir dalinamės savo įžvalgomis įtraukdami ir klasės auklėtojus, ir tėvus. Tik pastebiu, kad daugiausia naudos duoda kalbėjimasis su pačiu vaiku, jo išklausymas. Nes nors sunkiai, nenoriai ir ne visada iš karto, bet nespaudžiamas jis leidžia suprasti, kas jo širdyje vyksta.
Santykis tarp mokinio, mokytojų ir tėvų yra ta kertinė ašis, kuri buvimą mokykloje paverčia ne tik naudingu, bet ir prasmingu.
Mokykla nestovi vietoje, keičiasi ugdymo priemonės bei metodai pačios pamokos tampa įvairesnės peržengia mokyklos sienas. Kur, jūsų manymu, prasideda ir kur baigiasi šiuolaikinė mokykla – ar ji turi ribas?
Tikrai žinau, kad mokykla prasideda šeimoje. O kur baigiasi – jau daug sunkiau pasakyti. Man atrodo, kad šiuolaikinė mokykla nebeturi aiškių sienų ar ribų: pamokos persikelia ir į universitetus, į virtualią erdvę, į parodas ar gamtą. Ir tokias pamokas suorganizuoti tikrai nėra labai sunku – reikia tik šiek tiek iniciatyvos.
Kita vertus, mokytis ir stengtis tobulėti turi ne tik vaikai, bet ir mokytojai. Dalintis patirtimi, keistis metodais, lankytis ten, kur renkasi visa bendruomenė ir jausti vienas kito palaikymą. Tarkime kasmet į parodų ir kongresų centro „Litexpo“, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) bei Ugdymo plėtotės centro (UPC) organizuojamą parodą „Mokykla“ susirenka mokytojai iš visos Lietuvos. Diskutuoja, dalinasi savo pamokų sėkmės paslaptimis, naujom mintim, kaip vaikams dar įdomiau pristatyti mokomąjį dalyką, integruoti jį su kitomis pamokomis. Pabuvęs ten tiek idėjų parsiveži, kad paskui tik spėk jas pritaikyti ir išbandyti.
O gal ta pastato sienas peržengianti mokykla ir yra ta šiuolaikiška gera mokykla?
Man atrodo, kad gera mokykla tai ta vieta, kurioje gali jaustis saugus, drąsus ir atviras. Geroje mokykloje visi – mokytojai, tėvai ir mokiniai – dirba kartu, išvien ir sistemingai, o tėvams duris ne tik drąsu, bet ir norisi varstyti ne vien per rugsėjo pirmąją.
Vaikas geroje mokykloje patiria atradimo džiaugsmą, pojūtį, kad paaugau, sužinojau tai, ko nežinojau anksčiau, kad tapau geresniu žmogumi.
O mokytojui svarbiausia, visada likti atviru sau, nebijoti paklausti savęs, ar tikrai noriu čia būti. Tik žinodamas atsakymą į šį klausimą mokytojas bus ne tik geras specialistas, bet ir tikras autoritetas.
Koks būtų jūsų didžiausias palinkėjimas kolegoms Mokytojo dienos proga?
Turėti kantrybės, gebėti išlaukti ir pasitikėti mokiniais. Tai vienas svarbiausių dalykų. Galbūt vaikas neatsivers per pirmą pokalbį, galbūt neišgirs jūsų iš karto, galbūt jam bus sunku kalbėtis ar klausti. Bet turime kantriai dirbti, labai džiaugtis mažomis pergalėmis ir sugebėti išlaukti, kol vieną dieną jis pats pravers kabineto duris ir norės kalbėtis. Ir tada sugebėti jį priimti be ironijos, atvirai ir nuoširdžiai. Tikiu, kad taip visada nutinka. Ir žinau, kad laisvė įkvepia ir skatina stengtis labiau nei griežti rėmai.